nuolat ALKANA

<....>

  ILGAI Klajojo tykus per gatves. MERGAITIS. Savęs nerado. Pametė.

Pertrauka. Kad geriau sektųsi formuluoti mintis. PATARIMAS: prieš tai susitvarkyti kambarį. Pakankamai ilga. TYLA, TYLA, tylatylatylatylalalalalala. Aha. O šiandien apie PASAKAS gyvenimo būto dabar ir čia. O gal ir nebe.

1, 2, 3…

TADA, kai mamkė uždainuoja: “Skrendant kažkuriam keistam sapne”.

Gyveno kažkada senai seniai MERGAITIS Žvaigždukaitis – klajojo sau Marso kanjonais ir vargo vargelio nematė. Skraidžiojo, skraidžiojo, realybės nebejautė. Tiesą pasakius, nelabai ir tenorėjo jausti bei matyti, o ir ant žemės pastaruoju metu labai retai nusileisdavo, nebent retkarčiais –  Mergaičio kito aplankyti, kuris taip pat lėktuvėlį turėjo – tačiau spalvos kitokios – INDIGO 10 000 mėlyną. Susitikdavo Mergaičiai karts nuo karto ir ko gi jie neveikdavo? Tai Marso, tai Saturno, o kartais ir  pelėsinio Mėnulio šventinėmis dulkėmis dalindavosi, saują ten, saują čia. Piešdavo ir tapydavo jomis pasaulį spalvom kitokiom, dar paprastų žemės keleivių neregėtom. <...> Bet išaušo rytas, kai MERGAIČIUI Žvaigždukaičiui atėjo laikas atsisveikinti su Mėlynojo lėktuvėlio pilotu. Skubėjo skubėjo, bijojo pavėliuosiąs atgalios, šį kartą į stebuklingąjį Mėnulį. Rišosi batelį, kuris Kerzas buvo vardu, o kito taip ir nebesuspėjo [užsirišti]. Įšoko į lėktuvėlį JUODĄ ir pakilo pagaliau  laimės savosios mėnulyje ieškoti. Užvedė motorą, pakilo.

Skrido, skrido, bet danguje vakarėjant pikta žvaigždė pasitaikė besanti, iš kelio laiku NEPASITRAUKĖ. Skrido, skrido, nebesuvaldė lėktuvėlio, į piktą žvaigždę atsitrenkė. Lėktuvėlis lūžo, per pusę suskilo. Iškrito Mergaitis, krito krito, juodoj nakty nuskendo. Gerai, kad oro parašiutą turėjo, sėkmingai žemėn nusileido. Liūdnas ir tykus. Kažkur pasaulio pakrašty klaidžioti pradėjo, kur žirafų ir piktų liūtų būta negerų. „Nieko tokio“ – pasidžiaugė ramindamas save – „Svarbiausia - vis dar gyvas, savo gyvenimo misijai įvykdyti [nusispalvinti pasaulį spalvom kitokiom]“. Parkritęs atsikėlė, dulkes nusipurtė, žiū – gi pametė batuką. „O Batukai buvo du – vienas dingo kaip graudu, dvi akytės ieško bato, dievaži – jos jo nemato“ - niūniuodamas prisėdo ant kelmo, mėtė ir primėtė pilną balą akmenų, atsikėlė ir nuėjo. O TUO TARPU kitame žemės pakrašty pas vieną bernioką [keistą burunduką] Mergaitis kitas pienių arbatą gurkšnojo, gėrė gėrė ir prigėrė, netyčia mėnulio dulkes stebuklingas išbarstė, apsiverkė. Verkė verkė, pabėgo. Bėgo bėgo, už kažkokio kelmo užkliuvo. Tfu – ne kelmo, o batuko. 3 kartus nuriedėjo ir kūlverstukais toli toli nusirideno. O batukas pasirodė kiek matytas. Grįžo pas  tą patį keistoką burunduką batuku kažkokiu matytu nešinas ir sielvarte skendąs – „O gi čia MERGAIČIO Žvaigždukaičio būta“. Nuliūdo ir gėdėjo – tą dien palaidojo pusiau…

O MERGAITIS Žvaigždukaitis vis ėjo ir ėjo, batuko ieškojo. 9 kalnus perlipo, 9 upes perbrido, 9 jūras perplaukė, 9 devyngalvius drakonus nugalabijo ir su 9 milžinais susidraugavo, o batuko kaip nerado - taip  nerado. <...>  O Batukas pas burunduką vienas lentynoj sėdėjo ir kito batuko ilgai šaukėsi. <...> Ėjo ėjo, nusprendė Žvaigždukaitis batuko nebeieškot ir  vėl aplankyt mėlyno  lėktuvėlio savininką - draugą geriausią. Pradžiuginti. Po kelių mėnesių priėjo gražų gražų miestą, prie jūros esantį, pasibaladojo į keisto Burunduko duris, apsidžiaugė, kad namie visi, po tiek laiko draugus sutikęs - apkabino, išbučiavo, vargais, džiaugsmais ir negandomis dalinosi, kažkokį keistą žalią sirupą siurbčiojo, iš laimės vietoj nenustygo savo batuką lentynoje išvydęs. Dėkodamas  išmylavo visus ir nusprendė  naują lėktuvėlį įsigyti - po tiekos laiko imti ir vėl debesimis kopinėti. Tik staiga lyg griausmas iš giedro dangaus klaikiai niūrią dieną „TUK TUK TUK“ užgriuvo. Sunerimę lėtai medines dureles pravėrė. O už durų durelių keistą dėdę išvydo, keista barzda apaugusį, dar keisčiau Pentiumu kažkokiu užsivadinusį su lūpine armonikėle kišenėj. Nešvilpaujantį [DEJA].

„Nu ir procesorius. Aha. Ir vėl kompiuterastas, nieko tokie apie lėktuvėlius nesupranta“ - pagalvojo MERGAITIS sau ir vėl nuėjo kambarėlin žaliojo sirupo džiaugsmingai siurbčioti. Siurbčiojo siurbčiojo ir prisisiurbčiojo visi keturi.  Užmigo. Keistas tikrai labai keistas tas dėdė pasirodė, tačiau vis vien tokie dėdės nieko apie lėktuvėlius neišmano, ir po planetas tuo labiau neskraido, o ant žemės keistą aparatą vairuoja,  kuris net sparnų neturi. Almerą kažkokia ir dar Nissan. Akis ryškiai badančios spalvos. Nusistebėjo. Išsiskirstė visi kas sau toliau savo gyvenimus gyventi ir sapnuoti, kas ant žemės maisto gaminti, kas keistu keturačiu aparatu per gyvenimus vairuot, kas toliau savus lėktuvėlių pilotuoti. <...> Bet vieną jaukiai lietingą žiemos vakarą netyčia, o gal ir tyčia, MERGAITIS Žvaigzdukaitis tą dėdę sutiko. Kadangi lėktuvėlis dar tik buvo ruošiamas skrydžiui, pasiliko ant žemės truputį pasibūti. O tas dėdė pasirodo ne iš kelmo spirtas buvo, matyt iš kokio kitokio geresnio medžio iškritęs [vis mąstė ir mąstė Žvaigždukaitis].

Pasigrobęs Mergaitį ir savo keista keturate priemone į „Ramybę“ nusigabeno [deja, kur visai net neramu ir dar kažkokių dainų apie šokoladus išklausyti liepė (ot ir egoizmas), šokti pakvietė ir dar galvą kratyti], kiek vėliau -  prie balos vandens banguojančio kupinos sėdėti liepė, arbatos, persaldintos medumi, užsigert, ir dar į keistą kaboką nūnai, kuriame daug ne šios žemės pilotų susirenka, į kitą keistą kaboką, kur  dar keistesni kažkokie apvalūs blynai su pievagrybiais parsidavinėja valgomi. Ir dar.. ir dar.. Ir dar į kažkokią Liepoją keistą [kur nė vienos liepos nesimatė regimai]. Ir dar… ir dar.. į Rygą kažkokių keistų Reel Big Fishų nužiūrėt, juodu alum prigirdęs… ir dar… ir dar pas kunigaikštį Vilniuje paprastu vardu užvadintą… Ir dar… ir dar… Lenkijoj bastytis liepė, duobėmis pasigrožėti kažkokiom neaiškiom. Ir dar pas  Robertuką Smithą nuvežė, kuris tikrai, patikėkit, labai keistai atrodydamas dar keistesnes už save dainas dainuoja [daugiausia apie tokį vieną jausmą, kažkaip agliškai „love“ užvadintą] ir apie mergaičius  pilotėlius: „you're such a strange girl/ i think you come from another world/ you're such a strange girl/ i really don't understand a word“. Vežė visur. Vežė. Nuvežė. Privežė ir suvažinėjo  pas Andriuką Rūmuose, kažkokiuose kur daug žvejų kas kart susirenka, vienas už kitą keistesnių.<...>

Mergaitis vis stebėjosi ir stebėjosi – o gal ir ant žemės gyvent visai nuostabu. Nebūtina išskristi, o mėnuliu galima ir per langą pasidžiaugt, puodelyje su vandeniu jį sau nusiskinti. Susidraugavo Žvaigždukaitis su tuo Dėde keistuoju ir iki šiol draugauja. KEISTAI ir truputį labiau lamingai. <...>

… tik va lėktuvėlis garaže užsistovėjo. O Mergaitis Žvaigždukaitis  su kito lėktuvėlio pilotu, nors ir nebeskraido, tačiau vis vien dar dažo ir perdažo pasaulį, tik jau dulkes mėnulio pabaigė, bet užsiperka kitų, rusiškų, skaniai „Ladoga Sankt Peterburg“ užvadintų, beje, nuostabiai grietinėle kvepiančių. O ir teptukus kaskart ima vieną už kitą storesnius. <...> Ir nebepastebėjo Mergaitis, kad nūnai jau žiema baigėsi, PAVASARIUI liepė atsimerkt. Aš šypsau, praregėk ir Tu.

Fu - kiek perdėto ROMANTIZMO.  Nu ir sprinkit :]

Kursinis užspaudė.

Rodyk draugams

*  *  *

O dainininko balsas stringa gerklėje, tarytum  kas iš nugaros sučiupęs už kaklo laikytų. BOHEMA. Skamba, aidi, skamba, aidi, skamba, aidi, skamba, vis dar: „mano matrica Tu, <...> mano meilė ruduo“ ir ne visai  nuoširdus Rimio: „labas, kaip sekas, gal turi centų?  Tu pažįsti ČIUŽINĮ“. O aš dar nepažinau nei GĖRIO, nei BLOGIO. Ūmas.  Girtų poetų/ dailininkų/ fotografų bei muzikantų nuolatiniai svaičiojimai kasdien. Cha, aš gi BOHEMOS Van Gogas. Ot ir  Velniop tą meną/ Ne, ne velniop. O Velniui.-  už raktus nuo kambario [naujo] tapybai – AČIŪ. Ir už būsimas sienas in red taip pat, sakė dar  ir dažų nupirks, bet pasikrapštęs pleiskanas galvoje- persigalvojo. Prisidegęs cigaretę, į kalkėtą stiklinę šliūštelėjo lašą brendžio, staigiai išmaukė, atsidusęs pasipurtė ir ramiai prisėdo: „o mieloji, tu, eini teisingu keliu, bet būsi VIENA“. O taip būsiu, Garsi, viena ir vientisa. „gražus paveikslas ant sienos. Šypsokis. Ir išgerk dar…

Ir Tas Berniukas iš Danės skverelio, kuriame pardavinėja savo atvirukus po 2 litus-negeria olaus.  Jo lenta su atvirukais sunki ir mano Aurelijus it karaimų asilėlis jos nepaneša. vaikštinėjant po turgų…tariamą. Ot ir kvailos tos naktinės meškos. O aš vis pilu ir pilu ant savęs vandenį, nes šiandien vėl pradėjo lyti… tiesa, kliuvo ir alaus, kliuvo ne tik man, bet ir mano eskizų sąsiuviniui, bo Keistas Mergaitis vis dar neišmoko gerti alaus, o Kliuvo jau antrą kartą. Užliuvo. Porą pražūtingų valandų mieste, jaučiant nesuvaldomą grėsmės baimę ir drebančiomis rankomis prašant cigaretę pridegt/viena po kitos… Man. Be jokių kitokių savanaudiškų paskatų. Rūkimas gi žudo… IR NUSIBODO VISIEM NERŪKANTIEMS TEISINTIS- „cha- žudimas rūko taip pat “. Banalu, o mano tėvas sako, kad bobos, kurios rūko- tos ir dulkinasi. O kaip yra iš tiesų – BALA nematė. Nesvarbu, kad kažkada traukinu dardant pas BROLIUS.Plūgo., viena moteriškė pasibaisėjusi sukliko: „ Dievaži- gi tavo plaukai dulka“.

O Iš tiesų, matyt, dulka ne plaukai, o beprasmį galvos turinį rudeninis vėjas dulkėmis išpustė, nes nebepamenu nieko, nei pernykščio rudens degte degančių lapų, nei praėjusio… rugsėjo…

šlapias ruduo ir miestas. prie. JŪROS.

savanaudiški minčių TRUPINIAI.

Apsaugok mus, Dieve..Tokią šelmystę daryti.

et.

Rodyk draugams

O taip, Mielieji, mano brangūs.

Čia Vėlgi AŠ:nekenciuROZINIUdrugeliu, mano tapatus Aškitas ir manasis ANUPRAS ne aš, bet iš manęs, mano ir tik man. Ir gyvenu kaip gyvenusi, ir matau, kaip regėjusi anksčiau, ir užuodžiu tuos pačius kvapus taip pat, tik gal kiek skirtingai, kiek kitaip, ir geriu kiekvieną dienos kvapą į save, kuris smelkiasi kiauriai skirtingais desperatiškos buities kvapais, pilnais Juodai Balto mano gyvenimo nuansų, tik gal žvilgsnis truputį brandesnis tapo, kiek labiau pavargęs ir gyvenimo to pačio beprotiškai alkanas. Alkanas kasdienybės. Alkanas akimirkos, alkanas. Ir gyvenu aš nusidažiusi įvairiais begalybės atspalviais. Ir kvėpiu į save kasdien vis kažką kitą, vis kažką naujo, kad ištrinti tai, kas surakino praeity, kas sustingdė, kas atėmė mano medinių kareivėlių sodų rojų. Pagaliau išsilaisvinti iš to, kas tiek ilgai smaugė. Taip, pagaliau galiu išrėkti visam visam pasauliui, margam pasauliui, aliejinių dažų ir drobių išmargintam. Pagaliau ji LAISVA. Ji GYVA GYVA GYVA ir tokia beviltiškai kvailai LAIMINGA. Aš turiu viską, ką gali turėti LAIMINGAS žmogus. O ką? Ką? Ką? Gi kava, arbata, vakarykščiai meilės likučiai. Tokia vėlgi beviltiškai kvaila. Kvaila. Kvaila. Ir prakeito pasaulio LAIMINGA. Cha.

Tik JUODA naktis.

[nusiplovus praeities šešėlius]

Baltame kambary. Gyvenu savo esaty – gyvenamame kūne, pro stiklinius akių vyzdžių atspindžius. KAVA KAVA KAVA. Tik saldi ir beviltiškai juoda. VASARA. Juodai balto gyvenimo. Mano. Taškas. Taškas. Taškas. Išsitaško. Pakelėje AKMUO. Mergaitis SIZIFAS nurideno praeities Akmenį, sunkų ir vis kaskart ridens dar sunkesnį. Tyliai. Kasdien, be poilsio, grubiomis rankomis tvirtai įsikibęs į negyvo Juodai balto gyvenimo rėmus. Cha cha cha. Tyliai, nuolankiai, be balso, be teisės, be noro, be supratimo, be šilumos, abejinga širdimi, šalta širdimi, sunkia širdimi. Pirmyn. Atgal. Tai pirmyn, tai atgal. AKMUO. AŠ. Atėjau ne iš ten, kur turėjau, pasukau ne ten, kur reikėjo, gyvenu ne taip, ką reiškia. PAJUSTI – atsimerkt. <...> Lėtais žingsniais pirmyn, ir vėl vėl vėl ATGAL, ir vėl taip kaskart, kai PIKTO Vilko vejamas MERGAITIS žengė staigų žingsnį, nėrė stačia galvą Į sūkurį (gyvenimo), tik deja ne tai, kaip derėjo. Prisitaikyti. O gal ir išvis Ji nesiderina Šiam pasauliui. O Anuprai, O Pegasai, mylimi, mano.. Kur gi JŪS? Supasi, sukasi, plėšosi. SUDEGS. Amžinos vienatvės lipesnose. Tyliai ramiai, taip švelniai, o kartu ir audringai, kad niekas net nestabtels, niekas NEPASTEBĖS ir net neatsigręš. Iš dulkės į dulkę pavirtusi. Tik JUODO taško sunku nepastebėt. Kambary BALTAME.

[šią akimirką]

Tyliai vėl skamba lietus, švarus ir toks visko turtingas, tačiau akinamai skaidrus, nuplovęs visą visą visą susikaupusį purvą ir lauke palikęs NUOGĄ kūną it baltą drobę meninikui tapyti naujai, paleidęs dar vieną švarų gyvenamą kūną, baltą lentą, nuogą lentą, tomis pačiomis rankomis, tomis pačiomis basomis kojomis bėgti pirmyn, atvėręs akis pasauliui, atmerkęs akis tiesai.  Ir tada atsimerkus nebeliko ribos, šlapiomis pėdomis žengti pirmyn. Pirmyn, nebeatsigręžiant atgal, dar neregėtam pasauliui atsidavus. Nesuvaldomo alkio, gyvūliškos aistros vedamam, inkstinkto valdomui. Mano. Ir tik MAN. Mediniais kareivėliais gyvenimo žaidžiamo. Iki tol, kol netampa tikra ir akivaizdu. Lašas po lašo, biriais stikliniais akmenėliais./ <...> Ir vėl gi, kas jei ne kitas, jei ne ANUPRAS, kuris kaskart, diena iš dienos, sekundė iš sekundės alsuoja šalia, alsuoja gyvybe savo vaškine burna, savo balto aukso kanopomis švelniai apglėbęs, taip kaskart, kai tampi vienišas ne su kitais, o galiausiai pats su savimi…/ O kažkada klysdavo ir Anupras, kai galvojo, kad medinius kareivėlius reikia pažinti, tačiau svarbu buvo ne tai, pirmiausia reikia SUVOKTI. [minčių traukiniai].

[akivaizdu]

• Ir. Tai nėra įrašas, kuris turi atrodyti LIŪDNAS.
• 16:00-rytas/Maxima/Pieniškos dešrelės/Juoda kava/Bohema/Alus/Truputis gryno oro/puseserė BEPROTĖ.
• [Anapilis.Deep Silence Of The Candle.mp3]
• Pirma valanda dvidešimt minučių

Rodyk draugams

Tai tik istorija apie Pelenę,

kuri taip ir netaps niekada princese. Kerzas ne kurpaitė - taip lengvai nepamesi, o ir Princai jau nebesimėto, nei ten, nei čia, nei per 10 000 metrų.

03:03 -  Jos kišenėje 3,75. Taip, kišenėje lėta mirtis. Kartais ten  sutelpa  berods net puse gyvenimo. Net puse.  Lėta, Emmy, taip pat mirtis. LĖTA, kartais visai beprasmiškai susmilgstanti į orą, užterštą, tokį patį kaip ir kiekvieno savimonė, suteptą kaip ir kūnas; tokia pat nešvari, kaip visi daiktai ir drabužiai po Roko naktų. PURVINA, purvina, purvina. Dėmėta, vardan rašalo, išsiliejusio, bandant sukurpti eilutes, o laiško nerašau. Negaliu, rašalas baigėsi, kažkas vėl tarsi surakina rankas. Vėl stipriai sukausto. Kas? Kas? Kas? Yra? TUŠČIA - atrodo. Taip aplink viskas tuščia. „Labas, kaip sekasi?” – Ne, ne taip. Baltas. Lapas - vis dar. Ne,  būti negali, nebėra. Taškas juodas, juodas, kaip iš išplėšto paskutinio lapo knygoje. Kaip iš vulgaraus  meilės romano, kaip Iš Poelo VERONIKOS veido, baltai mėnulio nušviesto, ir dar baltesnių pianino klavišų. Juodos DĖMĖS atminty. TRINA. Lėta mirtis. Lėta. Puff puff puff. Ji atsimena, kai jis sakydavo „Mergaiti, tik po kavos, o ne iš ryto atsikėlus“, o taip. LĖTA nesiskverbianti mintis. Atidarius stalčių - išlenda gyvatė. Ne, ne žaltys, o gyvatė - kiek kitokia, moteriško pavidalo, ir visai ne tokia kaip iš ano Rojaus sodo, suviliojusi. NEPASIDUODU. Girdi? Ne ne AŠ, tik ne aš. Kišenėjė LĖTA MIRTIS. O, Emmy, mirtis, gi visai ne sidras kaltas, apart depresantų. Į vėją paleistų. O kam gi, jei ne mirti. Vaikščiojanti mirtis taip pat lėta, kaip ir iš vėjo. Tik akys kitokios, Gyvuliškai erotiško žvilgsnio alsuojančios, bekvapės, kaip ir šiemetiniai obuolių žiedai. Tyliai  mirę..neprabilę… Jai:

„Aš išpjoviau Tavo širdį, Tu šauki , bet niekas negirti.. tu žinai.. Gi tu žinai”.

[AISTRINGAI]

03:44 -  Kut kut kut. Uždariusi nuodingą stalčių, trenkė durimis. Išėjo, taip pat lėtai, kaip ir  ateinanti mirtis, žingsnis po žingsnio prasiskverbianti į  kūną, kiekvieno to, kas nedrąsiai atidaro jai duris. MEILĖ. Ėjo keliu, akmenys po kojomis riedėjo, ne ne akmenys, minčių trupiniai, kartais net pakelėse išmiegantys.. Apkalkėjusios taurės - vandens nugaravusio. Druskos. Daugiau, daugiau, dar porą bejausmių lašų, kad žaisdą paaitrintų. NEGAILĖK, nepagailėki. Akys išdžiūvusios. Prakaito lašais išvarvėjusias, lūpas. Lūpas. meldžiu paliest. Meldžiau bučiuot. Meldžiau. (……).  Prakasto obuolio mėsa,  juodo nakties vilko išdarkyta ir badanti akis.  Liūdno liūto, popietėmis miegančio. GYVENIMO suvenyrus likimui dovanoju, akimirkas lentynose viena šalia kitos dėlioja.  Jie. Kiti. Pasirodo - dar labiau swetimi.  Stalčiaus nedarysiu, bijau Gyvatės, bijau NUMIRTI. Jos akyse Deganti Juoda Ugnis. Kvalifikuotos menininkės siela, atidavusi viską, kas buvo brangu ir aartima, nuo pasaulio platybėn atsiskyrė. Mėnulio prietemos debesimis nardanti. Vis dar klajoja ir ieško, kūno, kuris per klaidą vieną popietę gyvenimui atviromis durimis išėjo. Toli nežengė- kūnų miškas per tankus buvo, bijojo užminti, bijojo nuskriausti.. bijojo netyčia PRISILIESTI. Pabūgo. O vakaras dvelkė.  Prakaito lašai nesustodami varvėjo, tėškė vienas paskui kitą, o kūnai vis ritmingiau saulei auštant judėjo pirmyn ir atgal. Tai pirmyn. Tai atgal. Kam  netyčia kokią ranką, kam koją, o kam ir bent lašo meilės daugiau įpilt, bent truputį. (…..) Kūnai, vangiai besistiebdami aukštyn, stengėsi ledo saulę pasiekti.. (šaltį ištirpinti). Atsistoja… nusišluosto kraują, prakaitą ir dulkes.. MIRŠTA. Ledas. Gi jis sunkus ir tvirtas. Tvirtas. Tirtas. Tvirtas.

04:30 O gyventi daug naujų gyvenimų visai įdomu.  Naujas kūnas, naujas veidas, nauja siela. Saldu.. Tos pačios kojos, tos pačios dvi melsvai pabalusios rankos, plonyčiai pirštai ir kaip visada rūkstanti cigaretė juose. Laikyk. Tvirtai įsikibk ir laikyk, jokiu būdu negalima paleisti. Ar žinai? Negalima… O mintyse chaosas, tarsi keistai išsišakoję bambukų medžiai ir baltai juodos koalos juose. Et. O žaisti gyvenimus kartais taip nuostabu… Žaisti tol, kol viskas netampa tikra. Kol netampa, kol galiausiai viskas ima ir subyra arba atvirkščiai - įleidžia tvirtas šaknis giliai giliai į pamatus ir nebeleidžia atsikabinti.. Bet vis vien galiausiai vieną dieną viskas nutruksta. STOP, keičiam kadrą.. Velniškai greitai švinta nauja diena.. Nauja (gal) kiek kitokia nei vakarykštė, o gal ir ne, gal tokia pati banali rutina, žudanti kaip ir vakar, užvakar ar dar, kad ir šiandien.  Zenitas rankose, kadras čia, kadras ten, fiksuoju gyvenimus, be jokių protesto akcijų, o gaila. MERGAIČIŲ - Marionečių laikai baigiasi. O ką daryti - aš tiesiog neišmanau….

GAl.
MERGAITIS. O gal jau ir nebe.
Nebeapsisprendžiu.

Rodyk draugams

Raudonos SPALVOS atskiedžia JUODĄ.

[pilka]

Jūs netikėkite Jais, nes Jie sako netiesą. Jūs netikėkite Jais, kas tie [pilki] žmonės, kur aplink. Jūs netikėkite Jais. Ne, ne Jais. Suprask gi, tu tiki tik manimi. O Ji tokia pat, kokia ir buvo - nenudegė saulėje, nenumetė svorio, jau 2 metus kerpasi tik taip pat ir vos sulaukusi vasaros nostalgiškais birželio vakarais jau penketą metų klauso keleto FOJE albumų. Vis dar trokšta ištapyti spalvomis permirkusiusias drobes, turėti keistą butą ryškiai raudonomis sienomis (Blood, $$$ and The Sex..o taip, o taip. Velniai rautų - ne)  ir sutikti savo gyvenimo žmogų. Materialu? Nebegeria kakavos ir visiškai  nemėgsta boružių, daug miega, dar daugiau rūko, daug myli ir neapkenčia. (mažai valgo,  nebeprimato, o gal net ir nebegirdi, būna - nebejaučia ir to, kas aplink.).  Užuodusi cinamono kvapą, pajuto skonį vyro. Vyro. Tikro. Kuris miega šalia jos JUODOMIS gūdžiomis  naktimis. O Ji dievina tai, kad RAUDONOS, tarsi krauju kaskart žystančios rožės badosi, kartais net gelia.. Juk AŠ gyvenu. Argi negaila? Šaaa. ir R.O.M.A.N.T.I.K.O.S čia ne perdaug - pats tas - AKLAVIETĖ. <…> Ar tu atsimeni laikus, visas beprotiškas naktis?

[neutralus]

“Tu puiki šiandieną ir mes geriam pieną, sėdėdami ant grindų, ir kai liksim dviese, pasakysiu tiesiai, mes rasime bendrų taškų”. O istorikas ir toliau kasdien kviečia ją į  pasimatymus ir net ganėtinai kvailus. Būna - ji NAIVIAI ima ir sutinka. Nes.Gi.  ”MINDAUGAS  buvo pirmasis ir paskutinis Lietuvos karalius, Princese. Atsimink”./ Ir man beviltiškai keista, kad gyvenimuose nebelieka nieko kito, kaip tik meilė, vyrai ir seksas arba seksas ir vyrai, o dar rečiau meilė ir vyras.(…) Aš norėjau, kad viskas būtų tikra (nebūna amžinas ruduo), tačiau. Ji žinojo, kad gyvenime dažniausiai tenka laukti, laukti  tos valandos, nors ir pritrūksta berods tik kelių sekundžių, tiesiog laukti rytojaus. Ir  tiek. O  Ji laukė (beprotiškai), 18 metų regėjosi. Nepastebimos minutės pralėkdavo nejučia, valandos, galiausiai viena, antra, kelios dienos ėmė ir it betono  trupiniai krito žeme, dulkėmis pavirto. Kai ji panoro būti moterimi, pirmą kartą nusilakavo nagus raudonai ir išmoko dažyti  ilgas riestas blakstienas. Užsisegusi trumpą sijoną ir pasipuošusi juodais ilgais karoliais suprato mergaitiškus privalumus. [Šiandien]  Perka juodas tinklo kojines ir ryškų, vulgaroką apatinį trikotažą. Istorikas šypsosi. ŠYPSOSI ir kitas, tik šypsena velnio - kitokio..

[PASAKA]

O ji  ramiai atmerkia akis,  vos vos atplešia nuo tušo sulipusias blakstienas. Juodas juodas. Plaštakė. Pakelia galvą,  ištempusi kaklą it žirafa grakščiai apsižvalgo. Juk aną kartą ji atsibudo ne ten, kur derėjo. Nužvelgia. Nuleidžia pajuodusias akis. “Meile mano, man buvo baisu šiakankt” - suvirpa, raknomis įsikabina į tvirtą petį - suspaudžiau. Pasijutusi pakankamai saugi. Užsnūsta toliau. Su plačia šypsena veide, pavargusiomis akimis. (…) Naktį šalta nebuvo, bent tiek gerai, kad nebuvo, NORS nebuvo. Susisupa į baltą paklodę, perbraukia jo švelnų ir lygų veidą ranka, nusišypso, vėl atsigula ir užsimerkia trumpam, kad pasaulis šiandien sustotų suktis tik dėl Jos ir Jo, dėl jų, nes Jie turi viską. Turi viską, ką šią akimirką ir gali turėti geriausio: kai ji nebejunta žemės, atrodo - nardo ore. Pajuto.  Nes buvo laiminga.. Laiminga, kad ir tik trumpai ir akimirką tik tą. Tik tą. [Gi laikas eina].

..O taip, Manoi Džiaugsme, o taip…

[PASAKA]

[tyliai vėl lis lietus]

6 stygos, keturi pirštų prisilietimai ir jau nugara nubėga keistas jaudulys. Garsas pasiekia ausis, ausų kanalais nuteka į smegnis. Ji nusišypso, žvilgsnis, kiek abejingas perskrieja veidu, paliesdamas svetimų akis. SUVIRPA rankos. Ir tai  nusotabu. Nuostabu, Nes tik man priklauso…rytojus. tik man./ O dienos bėga it vejamos - nespeju. Paskui./ Mažasis nekenciuROZ šią akimirką skleidžia keistus  AUKŠTO dažnio garsus ir , pasilipęs ant mažos geltonos kėdutės. šalia langos.. beviltiškai šaukia: “o mama, MAMA…ateik. Čia piktas LIŪTAS” ..STIKLAS, o gaila, kad toks  beviltiškas pasaulis už jo.. Didelių žmonių ir vargai DIDELI. O Emmy, O mano CANNUBI, kur jūs.. Ji beviltiškai nuleidžia akis. IR aš dar gyvesiu daug tūkstančių metų ir mano VIENATVĖ gyvens amžinai.. tik juodos juodos KAVOS pupelės.

 [REALU].. 

Išvažiuoju savo LAIMĖS ieškoti…

Rodyk draugams

K i t a s J A U S M A S.

Rodyk draugams

AKIBROKŠTAS/ mergaitis tylus ir progresiškai depresuojantis.Aš noriu, kad VISKAS būtų gerai, oj, mama- kaip noriu..
b i j a u.

Rodyk draugams

P R O G R E S A S
Kūnas/ audinys/ metalas/žalio vario kasos/
kūnas/ audinys/ metalas/
kūnas/ audinys/
kūnas/
/…/
kūnas/
kūnas/ audinys/
kūnas/ audinys/ metalas/
Kūnas/ audinys/ metalas/žalio vario kasos/
Šaa.
T Y L A
šiandien iškalbesnė

Rodyk draugams

Neatsilaikiau - čiupau teptuką/ dažais teškiau..teškiau, teškiau..

Rodyk draugams

          Kelionė
į NIEKUR...
Ponui NIEKUI, niekados šalyje.

3 cigaretės. Juoda. Kava. Du. Meduoliai. Mažojo nekenciuROZ krykštaujantis juokas kurtina ausis. Šeštadienis. Lengvas. 18 tiksinčių ir kaskart uoliai gyvenimą vagiančių svetimo laiko minučių. Po dešimtos. Vienas, du, trys ritmu - tariamos fantazijos padariniai atmerkia prabudusias akis - vien dėl to jie ir yra tiesa. Gal buvo. Raudonų plytų penkiaaukštis dangoraižis kliudo žvilgsnį./ Vėl..
Ji atsikelia. Klumpa ant kelių ir apgailėtinai šaukia:
- Strazde, Strazde, jei tu gyvas - atplauk balto pieno puta, jei ne - kraujo. Parašyk žinutę, kad dar gyvas./ Iki dabar dar viliasi./ Plūstantis kraujas sutepa drabužius, balta servetėle atsargiai šluostosi. Kraujas. Ne. Ne. Ne ašaros. Akinantys dantų švytėjimas./ Kruvino porceliano  karoliukai sulėtintai pasklinda žeme, išsibarsto. Takšt. Takšt. Takšt. Gyvenimus užvaldo nuolatiniai p r o c e s a i. Judėjimo? Instinktų? Pamišimo? Suriškite, suriškite, suriškite, po velnių - laikyk./ Kai pasidarydavo šalta, ilgas nuogas kojas jis apklodavo kaldra, kai šilta - nuogos šlaunys prilipdavo prie stingdančių grindų, nebepajėgdavo atsistoti. Rankomis įsirėmusi į sienas aklinai graibydavo už ko kuo greičiau įsikibus. JI gyveno. Tamsi, tiesiaplaukė. Juodomis akimis, kuri kaskart ir iki šiol kiekvieną vakarą tebeina laukan pasivaikščioti ir grakščiai ant rankų nešasi mažąjį./ Trupiniai/ Ji jusdavo Jo gyvą alsavimą. Tą. Tą - nuostabų, kai sustoja akimirkos, kai laikas netekdavo savo reikšmės, kai kūnas tysodavo žeme. Kai kvepėdavo Cinamonas, Vanilė ir Saulė. Sugriebdavo kuokštą styrančių plaukų./ <..> / Šiandien sumala kavą. Išsitraukia dar vieną cigaretę. Lėtai išpučia dūmūs- mėgaujasi. Užsimerkia.

<…> Atsidūsta. Šiandien padovanosi man Rojų, Saulę, Dangų ir po gaivios nakties persismelkusią juodą žemę. Šiandien padovanosi man Rojų, sudegusio teatro, vakarinės saulės raudonai šešėlių apšviestą. Šiandien padovanosi man Rojų, Strazdo, Strazdo, Strazdo. Ne. Nenoriu, nebereikia. Ne. Ne. Ne. Aš turiu savo. Savo vakarus, savo naktis, savo nesibaigiančias cementines gatves, visas žydinčias pušis, rudus suolelius ir žmonių pilnus parkus./ Išeidama kaskart užrakinu savo duris ir visada uždarau langus. Neįsileisiu. Strazdo. Strazdo. Strazdo. Daugiau niekuomet, daugiau niekada. Ne. Domino. Ak, Domino. Progresyvu, tariamai juoda ant balto. NE. <..>

Aš pabėgsiu iš realybės tam, kad grįščiau čia. O kad grįščiau. JI vaikšto kojomis, basomis, jog kasdien pajustų gyvą žemę, gyvenimą, kurioje kiekvieną rytą pabunda iš naujo, tačiau nevisada sugeba matyti. Ji plaukia skaisčiu, tyru vandeniu, delnais prausia veidą, kad nusiplautų susikaupusį purvą, Ji pakyla į beribį dangų, kad praregėtų. Apsiauna batus, kai žemė nutrina jau pavargusias kojas, sausu rankšluoščiu nusisluošto veidą ir trykštantį prakaitą, kad atgimtų naujai. Strazdo. Ne. Purvas. Ne. Ne. Ne. Cirko žonglieriai mojuoja tuščiais delnais, nuteka grimas, išvystu naujus VEIDUS. Praregiu - n a i v i./ Margaspalvės gražuolės undinės banguojančiai plevena ryškiomis uodegomis. Mojuoja..? Nea ne čia - ten jau kitame kambary. Karalienė nusiima karūną. Susipina ilgus geltonus plaukus. Liežuviu paliečia sausas, kiek išdžiūvusias lūpas. Gailiai juokiasi - karaslystė griūva. Statysiu naują; žydrą, be jokio kruvino RAUDONIO sienų - ne. Be ryškių degančių aguonų - ne. Rugiagėlės žydės. ŽYDĖSIU ir aš.. Žydėsiu.:]*
-Pasivaikščiojimas.
Ji trumpam išsinuomoja mano sielą. Parduodu veltui. Pasiimk. Mėgaujuosi tuštuma, neapsakomai gera, kai nelieka minčių, kai nelieka nieko, kas it kinietiškos detalės subirėtų mintyse. ŠVARU. Ačiū.
Nea. STOP - ne taip. Ne ne taip. Velnias.
Čia per gera, šilta ir JAUKU/ Nea. Nenoriu.
*Man paranojiškai baisu skaityti. Nes šiandien rašo ne aš. Rašo JI. JI. Ji - mano mieloji. Eime išgerti kavos, prisidegsiu dar vieną cigaretę. Grįšk, meldžiu, grįšk.”aš”, grįšk../ žudike../ Emmy dėl vieno ir to paties teisi, klydau. Nenuostabu, pastaruoju metu, jau pusmetį ir teklaidžioju.

Rodyk draugams