LADY 
…of the Night ( Ir Aš ten buvau alų midų gėriau…)
Viena lėlių lėlė buvo ypatinga tos nakties ir kraujo Karalienė. Medinis kareivėlis, priklaupęs šalia, bučiuoja jos ilgas grakščias kojas: “gražios kojos, mano Madam, nuostabios kojos”- bučiuoja toliau. “Aš tave myliu, Karaliene mano, mano..” - kažką buria po nosimi. Ji nesiklauso, nes čia pat, spindinčiame raudono velveto kambarėlyje, nuaidi įstabus Tango (allegro moderato). Ech, ciniškai nusikvatoja: “Čia tik mano Kreivų Veidrodžių Karalystė”. Likę kareivėliai stypso išsirikiavę šalia, netoli jų lėlės - kitos, viena už kitą tobulesnės. Nugrimuotos gyvenimo marionetės lediniais veidais. Velveto kambarėly skamba juokas - cha cha cha- jau girdisi svetimi balsai. Jų gyvenimai it prisukama, grojanti papuošalų dėžutė- sukasi, supasi, aidi garsas. Lėlės ir kareivėliai, vilkintys juodais švarkais. Lėlių lėlės, kareivėliai, lėlės, kareivėliai, lėlės./ cha cha cha/ suskamba, nuaidi, skamba-netikėtai nutyla./. BLYKST- trumpa blaivumo akimirka, girdžiu “Kučinsko analogus”. Ee- nea. Vėl grįžtu į Raudono Velveto Kambarėlį. Juk ten aš - Karalienė, ten ir kareivėlis laukia…
Nejučia pribėgęs Arlekinas klausia:
- Ištark “orangutangiukas”…
Medinis kareivėlis susikaupia, nusišluosto prakaitą ranka ir lemena: “o-rangiukas”..
- Ne.. / S u n a i k i n t i, - nulekia toliau.
Pribėgęs šalia kito vėl paprašo to paties: “ištark…”
- Ora-giukas.
- Jomajo- ne.. S U N A I K I N T I. / 00:00 beveidžiai Arlekinai jau pakuojasi mažus šachmatinius lagaminus - išeina namo. / Destrukcija baigiasi..- kareivėliai patenkinti, jie šypsosi..
Būtent dabar šis Raudonas Velvetinis Kambarėlis priklauso tik juodašvarkiams kareivėliams bei jų margaspalvėms lėlėms, kaskart akinančioms savo baltais it švytintis sniegas dantimis ir didelėmis mėlynomis/ žaliomis/ pilkomis akimis, mirksinčiomis visiems, kas šalia ir, svarbiausia, turi penį, kai smulkiomis rankutėmis akivaizdžiai kilnojasi savo tariamai padidintas krūtines. Šios lėlės klastingos, vilioja įsispraudusios į keletu dydžių mažesnes vakarines sukneles bei pigiai spingsinčiomis lakierkomis. Už velveto kambario esti kita patalpa - tai stebuklingos Barbarų vilos, kvepiančios itin didele prabanga- “Boska anniversary” ir mandarino skiltelėmis aukštakaklėj pigaus šampano taurėje. BARBARAI- tai ne itin protingi gražuoliai, turintys didesnes pajamas nei vidutinės kareivėlių, atskaitant kišenpinigius kasdien. Nors ir nepasižymi itin didele skiros geba, tačiau kelia didesnius reikalavimus nei įprastai, barbarai nepatenkinti vakaro lėlėmis, jie atsiveža kitų- pasamdytų. Šalia Velveto Kambarėlio randasi ir trečia buržuazinė patalpa- tai stiklinis rūkomasis fasadas, kur bazuojasi prisitvoję būrai, trečioje stadijoje šliaužiojantys it gyvatės raudonmedžio grindimis. Visi linsksminasi..
NekenciuROZ braunasi į rūkomąjį- atleiskit, kad mindau- būrai po kojomis veliasi. Sor. Staiga pribėga masyvus barbaras: “Nors ir paranojikė, bet vistiek tave myliu”, -pabučiuoja, nulekia atgal, iš kur ir atbėgo. Cigaretė rūksta, burnoje jau kaupiasi rutuliniai dūmų kamuoliai. NekenciuROZ plastiškai papsi “puff..puff'..puff..”. Dūmai kyla aukštyn- išsisklaido. Ji atsiremia į stiklinę sieną ir keletą sekundžių susimąsto, žvilgteli į veidrodį, kabantį šalia: “tu graži šiandien- graži kaip niekad”.. Ore tvyro dirbtinė meilės pajauta. O štai atlekia ir kareivėlis oranžiniu šlipsiu, išsitempia šokti. /Minuetas/ Jie sėdi ir, siurbčiodami kažkokį gaivališką gėralą, kalbasi. Kažkada jisai ją mylėjo, užtat dabar jau nebe. Liko tik gražus jausmas, nes ji buvo per bjauri, tokia pati bjauri kaip ir visada, ji moka atstumti netikėtai pabėgusi. Kareivėlis žiūri jai į akis, o ji svaigsta, bet ne nuo žvilgsnio, kalta “Sobieski” spangiuolinė ir veidrožiai- kreivi. Akys merkiasi- Lėlė sukniumba raudoname fotely./ Kareivėliai ir lėlės vis dar nesustabdomai sukasi, sukasi, sukasi, vienas už kitą margesni.
Karalienė laiminga- cirkas įsisiautėjo kaip reikiant. Kareivėliai kampe gniaužo Lėlės, jos pagaliau laimingos- yra proga pasiglamžyti, tie mediniai- taip pat, nors kitą dieną praeis pro vienas kitą lyg nieko ir nebūtų buvę. Kareivėliai vis dar drovūs, o ir Lėlės turi stambius vaikinus. (kareivėliai trapūs, kad ir kostiumuoti). Po kurio laiko kelių barbarų jau nebėra, o būrai ir toliau sau šlaužioja laimingi. Dirtinės šypsenos- ulialia šiandien smagu. Geltonplaukė lėlė prisimynė ilgą sijoną- krenta- nusibalnojo nosį. Vajė, makiažas bėga - dilema. Penkios tokios nulekia iš paskos, pasižiūrėti./ NekenciuROŽ vėl rūkomajame fasade, įkalinta gilioj buitinėj filosofijoj. Vienas barbaras giriasi padarantis tris iš eilės, sako dar ir ketvirtą pajėgtų (akinamai spigina akimis). Krūminė patologija, gaila - tik pušynai aplink - juokiuosi. ( Jis- ne) - nesuprato. “Prie mano namų yra Jūra, panaši kaip Klaipėdoj, taip pat - galo nesimato, driekiasi daugiau negu penkis kilometrus, atvažiuok vasarą. Pamatysi kaip smagu” - pakalbėjęs nulekia paskui žalią sijoną. Pasigavęs kitą ir vėl kampe pasakoja padarantis tris iš eilės, šitas godus- ryja neskaičiuodamas.
“Tavo akys tokios nekaltos šiandien” -taria, glostydamas koją. Gražios kojos, vėl priklaupia, pabučiuoja. “Ne, ne, ne” - rėkiu. ”Paleisk kvaily”. Grubios rankos staiga prispaudžia prie šaltos raudono velveto sienos, viena ranka prilaikydamas vėl glosto koją, kelia sijoną. “Ne-eee”- rėkiu, balsas jau kimsta. “Paleisk, ką darai, paleisk..” - užmušiu pirmadienį, užmušiu, girdi….” Kareivėlis isteriškai juokiasi, aš ne, jam smagu. Liaujasi, pamatęs savąją lėlę šalia. Paleidžia-tvarkausi sijoną. Jau žiūrisi kitos šio vakaro aukos, pikto kareivėlio lėlė stebi pasislėpusi už sienos-liko nepatenkinta, ji nemėgsta, kai jos kareivėlis bando pamylėti kitas, tačiau neturėdama kitos išeities vis dar jo nepalieka (kito vienaip ar kitaip nerastų, o ir lėlių tarpe neturėti KAREIVĖLIO- tikriausias N E P R E S T I Ž A S ).
NekenciuROZ sėda su kareivėliais_VYRAIS, jai patinka atsakomybę jaučiantys laipėdos. O mes visą vakarą juokiamės, juokiamės, juokiamės, juokiamės. / Lėlės sukasi./ Cirko muzikantai groja - sumeskite dar po tris litus.. “Eime šokti”- kviečia prisikėlęs būras, galiausiai, nieko nepešęs sėda šalia, vėl geria.. NekenciuROZ - taip pat. Kodėl man visada kliūna spanguolė, aš juk taip taip NORIU, NORIU, NORIU dar G Y V E N T I. 3:00 val. - einu kojomis - ačiū Dievui vis dar savomis.
Kojos patenkintos - šį kartą sveikos, tik kojakelnės ne.. Pareina tyliai, klojasi lovą. Atsigula, šiltai apsikloja, kitą dieną keliasi iš numirusiųjų. Nusišypso, mintyse tardama: “orangutangiukas”. Laikas it byrantis smėlis delne.. Ak tie 100-tadieniai- šis buvo kažkuo ypatingas. Cirkas baigiasi, teatras užsidaro.
Rodyk draugams
